švilpti

1 švil̃pti, -ia, -ė 1. intr. B971, KBII154, N, K, M, J, Š, L, LL243, Rtr, NdŽ, KŽ, FrnW, K.Būg lūpomis ar instrumentu skleisti aukštą, šaižų garsą: Su burna gali švil̃pti Plšk. Ir geležį su lazdom daužė, ir švil̃pė, o jis (briedis) nebijo, ir viskas Pv. Šauks į pirtį, liuob švil̃ps par stabulę Kl. Švil̃pti vaikams liuob draudė motyna Rsn. Girti keikiasi, švil̃pia, rėkia Krs. Stubo[je] negalima švil̃pt – velnias atbėgs Žal. Jei gyvenamoj troboj švilpsi, tai velnius sušauksi LTR(Kz). Vieną sykį, kai jau visi sugulė, pradėjo už pečiaus švilpt LTR(Šmk). Beeidamas išgirdo jaujoj kad jau smarkiai švilpiant, kad, rodos, šimtas balsų švilpia LTR(Grk). Kad gyvatės neįkirstų, reikia švil̃pt Nj. Gatvėje švilpia vienoje pusėje, švilpia kitoje J.Gruš. ^ Kaip senieji švilpia, taip jaunieji šoka PPr256. Piemeniu nešvilpęs, kerdžium netriūbysi LTR(Vdk). Bus, kai vėžiai nugarom švil̃ps (niekada nebus) Srv. Až jo nuejus pažintum, kuom vilkas švil̃pia (patirtum vargo) Ml, Dglš. Pabūsi nevalgęs, tai žinosi, kaip vilkelis švil̃pia (atsigodosi, susprasi) Klt. Čia kaip švil̃pia (kaip liepia), teip ir daro Ėr. Gali švil̃ptie – niekas neklauso senių Adm. I aš moku septynias kalbas, tik visas švilptè (juok.) Rs. Kas staugia ir švilpia be lūpų? (vėjas) LTR.

švil̃piančiai adv.: Jis išsiėmė iš dantų pypkę, švilpiančiai nusispjovė I.Simon. | refl. K. ║ tr. NdŽ lūpomis ar švilpyne atlikti kokią melodiją. ║ intr. būti tinkamam išduoti švilpesį (apie švilpynę): Švilpukas visai nèšvilpė NdŽ. | refl. Mun nèšvilpas beržo tošis, aš nepašvilpu Varn. Iš molio padirbs švilpį, išbadys skyleles, i švil̃psias Lpl. Palaukio eglė šakotesnė, bet eglės [v]amzdžiai švilpsis gerai Šts. ║ intr. švilpesiu reikšti nepritarimą, pašaipą: Švilpė jam, juokėsi iš jo žodžių, bet jis vis tiek kalbėjo rš.

2. tr. J.Jabl, NdŽ, Lkv švilpesiu šaukti, vadinti: Tėvas šunis ėmė švilpti LTR(Krtn). Grįžo šunis švilpdamì namo Jrk35. Ko švilpi velnią į namus? J.Balt. ^ Tėvas šunis švilpė, žentas par laukus tempė LTR(Jdr). Pasidedu – nors šunis švil̃pk (niekaip negalima rasti)! Lk. ║ refl. Š, Ser, NdŽ švilpesiu susižinoti: Šauliai pradėjo švil̃pties medė[je] (miške) su švilpiais Šts. ║ tr. švilpesiu erzinti: Šuo švilpiamas loja Grž. 3. intr. R, MŽ, N tęsiamai čiulbėti (apie kai kuriuos paukščius): Šalta, špokai nešvil̃pia, tik skraido Ėr. Švilpia zylelė, čirpsta žiogelis N22, RD141. Jeigu volungė švilpia, tai tik lietaus ir belauk rš. Mažytė žvirblinė pelėdikė švilpia panašiai kaip sniegena sp. Švilpia, bėginėja pastatę kuodukus raibi jerubių patinėliai sp. 4. intr. VĮ, Plng tam tikru prietaisu išduoti pratisą garsą, ūkti: Fabrikas švil̃pia DŽ, NdŽ. Malūnas šaban švil̃pia Kp. Jau švilpia traukiniai. Aš iškeliauju vėlei rš. 5. intr. kilti į švilpimą panašiam garsui: Kaip dūsuoja, švil̃pia gale gerklės Adm. ║ vykti su švilpesiu: Tankus švilpiantis kvėpavimas veržėsi iš jo sulysusios krūtinės rš. 6. intr. Jnš su švilpesiu pūsti (apie vėją): Vėjas net švil̃pia, kaip eina pro lango plyšelius Mžš. Kai sėdos ji ant juodo žirgo, tai pakilo viesulas, kad tik vėjas švilpia LTR(Aln). Lauke švilpė pūga J.Dov. Vėjas švil̃pė jam per ausis NdŽ. Bet vėjas nešvil̃pia, i gerai (nereikia trobesio remontuoti) Dglš. Naktis buvo šalta, vėjas apie ausis švil̃pia BM83(Pbr). Jei pro sienas vėjas švilpia, tai troba tuoj degs LTR(Pmp). Miške pakilo audra, vėjas kaukdamas švilpė eglių viršūnėmis J.Balč. Švil̃pia lyg vėjas prieš lietų Krn. 7. intr. Slk, Grž, Pnd smarkiai lekiant, judant, mosuojant ir pan. kelti švilpesį: Kulkos švil̃pdamos per orą lėkė Plšk. Kitos [mašinos] net švil̃pia, kap eina, – kur tę nesuvažinės! Iš. Garsiau už kulkas švilpia aštrūs kardai rš. Tai gražiai švilpia šilkinis botagėlis LTR(Al). Žirgelis bėga, žemelė trenkia, man ant galvelės kepurė švilpia LTR(Brž). Vėjas pūtė, net šakos švilpė rš. Švilpdami lėkė akmenys, plytų nuolaužos, geležų gabalai J.Dov. Važiuoti – tai kad ausyse švilptų! rš. Šitie kareiviai tai tik kardais švil̃pia, suka Slm. ^ Du bėga, du veja, šeši šimtai švilpia (arklio kojos ir uodega) J.Jabl(Pn). Keturi žemę drebina, o šeši šimtai švilpia LTR(Ant). ║ būti smarkiai mosuojamam, judinamam: Grėbliai tik švil̃pia Švnč. Mušas, tik kūlokai švil̃pia Dglš. Čia lakstė, čia staiga vietoje sukosi it vijurkas – Miliutės padalkos tik švilpė J.Paukš. ║ prk. aidėti (esant tuščiam): Klėty nei grūdo, švil̃pia aruodai Ėr. Moč moč, Birutė nebe vaikas – švil̃pia kuparai klėty pastatyti Krd. Varpos ir nekultos švilpia, iš ko reikės ir pylių ataduot?! Trgn. ^ Šlėktos aruodai nuo Kalėdų švil̃pia, mužiko ligi Velykų pildos Trgn. 8. intr. LTR(Šl) zvimbiant lėkti, skrieti oru: Strėlės jam švil̃pė pro šalį NdŽ. Prie fronto arti kai dirbdavom, tai ir kulkos pro ausis švil̃pdavo Plšk. Kulpkos švil̃pė par viršų, tiktai veizėk – nukris pumpt Trk. Švil̃pia kulpkos pro triobas Šmn. | prk.: Mano aiškinimas, kad niekas neturi teisės rinkliavos leisti kitam kam, kaip tik tam dalykui, kuriam renkama, – mačiau, jog švilpė dešimtininkui pro šalį (nepatraukė dėmesio) Pt. ║ smarkiai lėkti, skrieti: Sulig tais žodžiais kad jam švilpė iš užančio ta pirklio įduota dovana LTsIV531. 9. intr. DŽ šnek. greit, smarkiai važiuoti, bėgti, plaukti, tekėti, švirkšti ir pan.: Švil̃pti vandeniu NdŽ. Švil̃pia, pasikinkęs arklį, į miestą NdŽ. Jisai visur švil̃pia ir švil̃pia Jd. Švilpa su didžiausiu vėju LTR(Krp). Jisai nieko neatboja, švilpia kai vėjelis LTR(Kp). Švilpk per tvorą, kad nepakliūtum policijon! rš. Sėskim karieton ir švilpiam pas tą ūkinyką LTR(Ukm). Pro šalį švilpia automobiliai, trenkia karietos A.Vien. Vieną kurį šventadienį mudu šmakšt ir švilpiam į miestelį rš. Tas vynas par visus kraštus švilpia (švirkščia) žemėn [iš statinės] Kvr. ║ labai greitai eiti, bėgti (apie laiką): Jau po keturiasdešimt metų švil̃pia laikas baisiai greit Jrb. Ka penkiasdešimt sulaukiau, ta (tai) švil̃pa metai, rieta į pakalnę Trš. Kaip tos dienos greitai švilpia! rš. 10. intr. šnek. smarkiai, su švilpesiu vykti kokiam veiksmui: Priskaldo balanų – tik švil̃pia (gerai dega)! Žln. Ka Romusiuo duoda su akminims į kabiną, ka švil̃pa vien Trk. | prk.: Kad pamokintų, sėstum ir austum, net švil̃ptų (smarkiai, gerai vyktų) Upn. Mokėjau gerai nerti: raštuotos pirštinės, pančekos liuob švilpte švilps Vkš. ^ Eina (sekasi), kad vis švil̃pia Skr. Kad neina, tai nė nešvil̃pia Skr. Kai nesiseka, ir nešvilpia Kdl. Kad nedega, tai ir nešvil̃pia (visai nesiseka) Jrb. 11. tr. šnek. greitai gabenti, nešti, vežti: Švil̃pia i švil̃pia į turgų, kas ką turia Jd. ║ pranešinėti, skleisti (ppr. gandus): Išgirsta ką boba ir švil̃pia žinias an rajoną Ėr. 12. tr. NdŽ, FrnW, Pc, LTR(Kp) šnek. smarkiai mesti, sviesti: Švil̃pk per tvorą tą pagalį DŽ. Kai švil̃psiu tave lauk! Slv. Švil̃pk paėmęs po lova, jei nežino, kur drabužiam vieta Srv. 13. intr. trenkti, tvoti: Kaip jisai švil̃pė jam su kuciniu par kaktą ir užmušė BM220(Jsv). 14. intr., tr. veltui leisti, eikvoti, švaistyti: Jis dirba ne pinigam švil̃pt Gs. ^ Ūžk, kolei jaunas, švil̃pk, kolei plikas An. Ką tėvai prakaite pastatė, tai vaikai švilpdami sugriauna LTR(Vdk). 15. intr., tr. šnek. vogti, kniaukti: Petris švil̃pa – iš kur ans galia tiek piningų turėti! Šll.

◊ galvojè švil̃pia kvailioja: Nebuvo jos – jum nešvilpė galvoj B.Sruog.

tolì švil̃pia daug trūksta: Aš savo darbą baigiau, o jam da iki galo tolì švil̃pia Snt. Tolì švil̃pia – da tu mane gerai nepažįsti Jrb.

vė́jai švil̃pia tuščia: Ką gi nusipirksi, kai kišenės[e] vėjai švil̃pia (neturi pinigų) Ds. Kai vėjai švilpia kišeniuje, daug ką neišsirinksi LTR(Srd). Kalbio kalbo[je] vė́jai švil̃pa (niekus šneka) Šll.

\ švilpti; apšvilpti; atšvilpti; įšvilpti; iššvilpti; nušvilpti; pašvilpti; paršvilpti; peršvilpti; prašvilpti; prišvilpti; sušvilpti; užšvilpti